Sveiki atvykę į naujos kartos asmenybės psichologijos – Mituzo Tipų Teorijos (sutrumpintai MTT) puslapį. Tipų teorija leis jums geriau suprasti save pačius ir aplinkinius žmones. Teorijos pagalba gebėsite lengvai orientuotis visuomenėje ir suprasti įvairaus psichologinio elgesio šaknis. Sužinosite, kuriose srityse glūdi geriausias jūsų potencialas ir geriau suprasite, kokiu būdu vystyti stiprią asmenybę.
Tipų Teorija yra biopsichologinė asmenybės tipologija pagrįsta žmogaus smegenų struktūros darbo principais. Kadangi žmogaus smegenys ir žmogaus veido formos (kaukolės forma) turi tiesioginį ryšį, kuomet jūs įgusite vizualiniame tipų nustatyme, gebėsite akimirksniu pažinti bet kurio sutikto asmens esminius psichologinius dėsningumus ir charakterio kertines savybes. Tipų teorija ypatingai naudinga, kuomet yra poreikis ieškoti idealių verslo partnerių, draugų ar net ieškant romantinio partnerio. To pasekoje gebėjimas nustatyti tipus gali gerokai pasitarnauti tiek versle tiek asmeniniame gyvenime.
Skirtingai negu tradicinės asmenybės psichologijos teorijos MTT asmenybės tipus skiria remiantis tvirtu pagrindu – žmogaus smegenimis. Šiandien turbūt nedaugelis bandytų prieštarauti idėjai, kad žmogaus elgesio šaknys glūdi smegenų struktūroje. Nors ir akivaizdu, kad kultūriniai, socialiniai patirčių aspektai žaidžia savo rolę psichologijoje (ir jų dėka išsivystome individualias asmenybes), biologija yra esminė mūsų elgesio priežastis, kuri įgalina tiek potencialą tiek limitus įvairiems intelektinėms ir psichologinėms išraiškoms.
Supaprastintai tai atrodo šitaip:
MTT susitelkia ties asmenybės priežastimi ir ne ties pasekme. „Pasekmė“ yra individuali asmenybė, kurią kiekvienas žmogaus susiformuoja savo asmeninių patirčių metu. „Priežastis“ yra biologinės struktūros, kurios įgalina tiek skirtingų asmenybės ir intelekto išraiškų. Nors socialinė aplinka, auklėjimas ir asmeninės patirtys yra labai svarbios galutinės individualios asmenybės susiformavimui, tačiau nesant tinkamam genetiniam pagrindui, neįmanoma pasiekti net minimalaus asmenybės ir intelekto išsivystymo lygio. Tai galima iliustruoti primityviu šimpanzės pavyzdžiu – kad ir kokioje pažangioje aplinkoje užaugtų šimpanzė (pavyzdžiui tarp žmonių), nepaisant to, kad bendra prasme jai gali pavykti mimikuoti kai kuriuos atskirus žmonių elgesio ypatumus, ji niekuomet dėl savo genetinių limitų neišsivysto nei žmogui būdingos kalbos, nei žmogui būdingos asmenybės nei vaizduotės. Tai yra labai akivaizdu, tačiau šis pavyzdys yra pateikiamas tam, kad aiškiau suvokti, kad nepaisant socialinės aplinkos vaidmens intelektui ir asmenybei, labai svarbu yra genetinis kiekvieno organizmo pagrindas, kuris yra bet kokio elgesio įmanomumo priežastis. Kuomet suprantame elgesio priežastis, bet kokios pastangos jį pagerinti ir sukurti stipresnę invidualią asmenybę tampa žymiai lengvesne užduotimi.
Kas yra tipas?
Tipas (iš senovės graikų kalbos τυποσ (tipas)) yra psichologinis asmenybės tipas, kuris yra pagrįstas smegenų struktūra. Skirtingi tipai vienas nuo kito skiriasi skirtingais proporciniais smegenų zonų dydžiais ir smegenų vidine sandara.
Tipas yra tiesiogiai susijęs su žmogaus genotipu. Žmogaus genotipas apibrėžia nekintančią „bazinę“ genetinę organizmo sandarą, į kurią įeina kertinė skeleto sandara, kaukolės forma, smegenų proporcinė struktūra bei kita nefenotipinė paveldima genetinė informacija. Tai reiškia, kad paveldimi ir nepaveldimi fenotipiniai bruožai (tokie kaip odos spalva, plaukų spalva, ūgis ir kitos fenotipinės variacijos) nelaikomos žmogaus genotipo dalimi ir MTT laikomi adaptacijomis prie vietinės aplinkos, kurios nevaidina lemiamo vaidmens psichologiniame individo elgesyje (nors ir kartais vaidina antrinį vaidmenį, kuris daugiausia yra socialinio pobūdžio).
Buvo atrasta, kad šiuo metu pasaulyje egzistuoja 7 skirtingi žmogaus genotipai. Šie genotipai atsirado evoliucijos eigoje teigiamų mutacijų būdu. Žemiau išvardinti visi 7 žmogaus genotipai:
Kaip jau paminėta, žmogaus genotipas yra tiesiogiai susijęs su tipu. Žmogaus genotipas susideda iš dviejų lyčių. Egzistuoja 7 vyriškos lyties ir 5 moteriškos lyties tipai. Taip nutiko, nes kai kurių tipų smegenys nėra pritaikytos moters lyčiai, todėl du likę moterų genotipų variantai evoliucijos buvo kompensuoti kitų tipų smegenimis. To pasekoje voltero genotipo moteriškoji lytis turi Linkolno tipo smegenis ir darvino genotipo moteriškoji lytis turi Platono tipo smegenis. Tuo tarpu ramzio, bronsono, nortono, linkolno ir platono genotipai turi tiek vyriškus tiek moteriškus atitinkamų asmenybės tipų variantus. Todėl asmenybės tipų sąrašas gali būti pavaizduotas taip:
Kiekvienas konkretaus asmenybės tipo indvididas nesvarbu kokiai šaliai, visuomenei ar rasei priklausytų, visuomet demonstruoja tuos pačius esminius tipo elgsenos dėsningumus. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, bronsono tipo vyras iš Afrikos turi tuos pačius esminius psichologinius dėsningumus ir intelektinį potencialą kaip bronsono tipo vyras iš Europos. Individualūs psichologiniai ir intelekto skirtumai atsiranda pagrinde iš kultūrinių, socialinių skirtumų ir dėka individualių gyvenimo patirčių, kurios suformuoja invididualią asmenybę.
Pavyzdyje matome du darvino genotipo (darvino tipo vyrus), kurie priklauso vadinamoms „skirtingoms rasėms“:
Jų kaukolės forma ta pati, tad ir jų smegenų sandara yra identiška – tai lemia, kad jų asmenybės pagrindas yra toks pat (atmetant individualios asmenybės bruožus ir žvelgiant tik į smegenų struktūrą).
Kaip tipas yra paveldimas?
Tipo paveldėjimas yra pagrįstas žmogaus genotipo paveldėjimo pagrindu. Kiekvienas individas paveldi žmogaus genotipą iš savo tėvų. Yra 50% tikimybė paveldėti žmogaus genotipą tiesiogiai iš motinos, 25% tikimybė paveldėti žmogaus genotipą tiesiogiai iš tėvo ir 25% tikimybė paveldėti žmogaus genotipą iš giminių (senelių, prosenelių ir t.t.) iš tėvo pusės.
Žmogaus genotipo paveldėjimas atrodo šitaip (pavyzdyje mes panaudojome voltero genotipo tėvą ir darvino genotipo motiną. Tas pats principas galioja bet kurio žmogaus genotipo paveldėjimui):
Kaip matote nevyksta joks genotipų maišymasis. Genotipas paveldimas visas ir nepakitęs tiesiogiai iš vieno iš tėvų (arba iš tolimesnių giminių iš tėvo linijos).
Kaip veido bruožai (proporciniai atskirų kaukolės dalių dydžiai) yra susiję su žmogaus smegenimis, intelekto gebėjimais ir psichologija?
Šios kaukolės dalys turi tiesioginį ryšį su proporciniu žmogaus smegenų dalių dydžiu:
Kaktos sritis – kaktos dydis tiesiogiai indikuoja kaktos skilčių dydį. Kaktos skiltys yra pagrinde atsakingos už asmenybės valdymą ir kalbą (bei už kalbą susijusius procesus).
Nosies kaulas – nosies kaulo dydis tiesiogiai indikuoja apatinės momens skiltelės dydį. Apatinė momens skiltelė yra pagrinde atsakinga už protinių procesų rinkinį, kurie buvo pavadinti vaizduote (bei neprotinius procesus kaip valia arba simpatijos-antipatijos).
Smakras – smakro dydis tiesiogiai indikuoja smilkinio skilčių dydį. Smilkinio skiltys yra pagrinde atsakingos už garsinę ir žodinę atmintį.
Apatinis žandikaulis ir pakaušis – apatinio žandikaulio dydis yra tiesiogiai susijęs su pakaušio dydžiu, kuriame yra pakaušio skiltys. Pakaušio skiltys yra visų pirma atsakingos už regimąją atmintį ir dėmesį (bei nuotaikos procesus).
Kai kurios kaukolės dalys neturi jokio tiesioginio ryšio su smegenų dalimis, bet prisideda prie bendros veido išvaizdos, kuri padeda identifikuoti žmogaus genotipą:
Skruostikauliai – didesni (labiau atsikišę) skruostikauliai sukuria veido plokštumą, tuo tarpu mažesni skruostikauliai sukuria veido smailumo įspūdį.
Yra dvi smegenų sritys, kurios neturi tiesioginio ryšio su nei viena kaukolės dalimi, tačiau yra labai svarbios psichologijai ir intelektui – limbinė sistema ir motorinė bei somatosensorinė sritys:
Limbinė sistema atlieka įvairias funkcijas, bet individo psichologijai pati svarbiausia limbinės sistemos funkcija yra intuicija.
Motorinė ir somatosensorinės sritys atlieka funkcijas, kurios yra MTT įvardintos kaip darbas.
Nėra intertipinių intuicijos ir darbo dydžių skirtumų (skirtumai atsiranda tik tuomet, jeigu šios savybės yra asmenybės valdymo dalimi).
Kas sukuria esminius skirtumus tarp tipų?
Dauguma psichologinių skirtumų tarp tipų iškyla iš savybių dalių, kurios yra unikalios žmonėms ir išsivystė paskutinių žmogaus evoliucijos stadijų metu. Jos yra asmenybės valdymas (dešinė kaktos skiltis), vaizduotė (apatinė momens skiltelė) ir atskiri neprotiniai procesai tokie kaip regimosios emocijos, psichologiniai santykiai, psichoanalizė, bendravimo instinktai, valia ir simpatijos-antipatijos.
Kiekvienas tipas turi vieną protinę savybę (savybę, kuri yra tiesiogiai susijusi su intelektu) ir vieną neprotinę savybę (kuri nėra tiesiogiai susijusi su intelektu) kontroliuojamas dešinėje kaktos skiltyje, kur vyksta asmenybės valdymas.
Kairioje apatinėje momens skiltelėje (vaizduotėje) vyksta vienas neprotinis procesas, kuris apsprendžia ar individas yra ekstravertas ar intravertas? Ekstravertiniai tipai toje vietoje turi simpatijų-antipatijų procesą ir intravertiniai tipai tuo tarpu ten turi atskirą valios procesą.
Šie procesai apsprendžia svarbią asmenybės kryptį:
- Tipai su simpatijų-antipatijų procesu yra orientuoti į bendravimą. Simpatijos-antipatijos yra išreiškiamos nedidele raumenų grupe viršutinių skruostų srityje (tik ekstrovertai turi aktyvią šią raumenų grupę).
- Tipai su valios procesu yra orientuoti į individualią veiklą.
- Nortono, Bronsono ir Platono tipai yra ekstravertai ir Voltero, Darvino, Ramzio bei Linkolno tipai yra intravertai.
Visi tipai turi vieną iš trijų tarpasmeninių santykių sistemų: emocinę, psichologinę arba instinktyvią. Bronsono, Nortono ir Ramzio tipai turi neprotinį regimųjų emocijų procesą, kuris apima visus tarpasmeninių santykių aspektus (draugystę, meilę, neapykantą, emocinę individų elgesio bei asmenybės analizę ir t.t.). Tipai su emocine tarpasmeninių santykių sistema yra patys ekspresyviausi, aistringiausi ir labiausiai geba reikšti emocines nuotaikas, bet elgesys ir santykis su žmonėmis yra labiau chaotiškas ir mažiau racionalus lyginant su tipais turinčiais psichologinių santykių sistemą (bendravime dažnai tai tampa privalumu (o ne trūkumu), ypač emocinių konfliktų situacijose, kuriose tipai su emocine sistema paprastai nukonkuruoja tipus su psichologine arba instinktyvia tarpasmeninių santykių sistemomis).
Platono ir Darvino tipų tarpasmeninių santykių sistema evoliucijos metu iš pakaušio persikėlė į kaktos sritį dviejų atskirų procesų pavidalu – psichoanalizės bei psichologinių santykių. Psichoanalizė užsiima žmonių elgesio ir asmenybės analizavimu. Psichologiniai santykiai atlieka tarpasmeninių santykių kūrimo funkcijas (draugystė, meilė, neapykanta ir t.t.). Tipai su psichologine tarpasmeninių santykiu sistema yra mažiau ekspresyvūs bei mažiau aistringi lyginant su emociniais tipais, tačiau įgijo didesnį santykių racionalumą.
Voltero ir Linkolno tipai turi vidutines kaktas ir tris kartus sumažėjusį pakaušį, todėl jų tarpasmeninių santykių sistema pasidalino į dvi dalis – virš kalbos proceso kaktos skiltyje susiformavo atskiras psichoanalizės procesas, tuo tarpu pakaušio skiltyje vietoj regimųjų emocijų atsirado bendravimo instinktų procesas (jis neužima daug fizinės vietos smegenyse). Psichoanalizė kaip jau minėta užsiima žmonių elgesio ir asmenybės analizavimu, tuo tarpu bendravimo instinktai atlieka identišką funkciją kaip psichologinių santykių arba regimųjų emocijų procesai. Bendravimo instinktai veikia labai griežtais dėsningumais ir sukuria žymiai labiau prognozuojamus santykius nei regimosios emocijos ar psichologiniai santykiai. Bendravimo instinktų sukuriami santykiai dažnai yra neparemti jokiu racionalumu, o grynai bendravimo instinktų valdomais dėsningumais (tai ir privalumas ir trūkumas, nes tai sukuria dažnai vertinant iš kitų tipų pozicijos „keistą“ voltero ir linkolno tipų elgseną, bet padeda šiems tipams geriau apsisaugoti nuo „pavojingų“ santykių). Instinktyvių tipų emocinis ekspresyvumas vėlgi yra žymiai mažesnis nei tipų su emocine tarpasmeninių santykių sistema.