Tipų teorija patikslino žmogaus evoliucijos modelį. Iki MTT buvo manoma, kad žmogaus evoliucija vystosi gana linijiniu modeliu, kurį labai supaprastintai galima būtų pavaizduoti šitaip:
MTT parodo, kad modernus žmogus nėra viena nedaloma kategorija. Taipogi paneigiama išplitusi hipotezė, kad neandertalietis buvo atskira šaka, kuri „nesikryžmino“ su „moderniu žmogumi“ ir šiuo metu yra išnykusi. Neandertaliečiai buvo paprasčiausi Nortono tipo žmonės (plačiau apie tai galite pasiskaityti straipsnyje neandertalieciai neišnyko). Kaip matote apačioje nortono genotipo žmogaus evoliucija skilo į dvi dalis. Atsirado bronsono ir ramzio genotipai, kurių evoliucija pozityviu spontaniškų genetinių mutacijų būdu tęsėsi atskirai: iš bronsono genotipo vėliau atsirado platono genotipas, o iš platono genotipo atsirado darvino genotipas. Savo ruožtu iš ramzio genotipo atsirado voltero genotipas, o iš voltero genotipo atsirado vėliausiai pasirodęs linkolno genotipas.
Kaip matote nuo maždaug 40 000-38 000 m. pr. kr. žmogaus evoliucija itin suspartėjo ir įgavo milžinišką pagreitį.
Sunku aiškiai įvardinti, kas paskatino šiuos pokyčius, tačiau viena iš hipotezių yra ta, kad jau nortono tipo bendruomenėse gerokai išsivysčiusi kalba ir pirmykštė kultūra paskatino naujas smegenų prisitaikymo mutacijas, kurių reikalingumas augo geometrine progresija.
Žmogaus evoliucija turi tokias tendencijas: apatinės momentinės srities didėjimas (dėl didėjančios vaizduotės zonos svarbos) ir to pasėkoje nosikaulio didėjimas, regimosios zonos mažėjimas (dėl to, kad jos funkcijas perima vaizduotės ir girdimosios atminties sritys) ir to pasėkoje pakaušio ir žandikaulio mažėjimas, kaktinės smegenų zonos didėjimas (dėl asmenybės zonos ir kalbinių procesų reikšmės didėjimo), girdimosios zonos didėjimas (dėl girdimosios atminties didėjančios reikšmės) ir to pasėkoje didėja smakras. Darvino genotipas yra išimtis iš visų šių tendencijų, nes evoliucija pasisuko kiek kita kryptimi (padidėjo regimoji atminties zona ir žandikaulis, sumažėjo smakras ir girdimoji zona).
Būtina pakartotinai pabrėžti, kad nėra „geriausio tipo“ ir nėra „geresnių ar blogesnių“ tipų, nes kiekvienam tipui būdingos savitos ir atskiros fizinės, psichologinės ir intelektinės savybės, kurios padeda geriau prisitaikyti prie vienų ar kitų sąlygų. Pvz. Platono tipas yra nepralenkiamas muzikoje ir kalbų mokymąsi, o Bronsono tipas nepralenkiamas bendravime ir didelio dėmesio reikalaujančiose užduotyse ir t.t.
Neteisūs tie, kurie sako, kad žmogaus evoliucija tikrai yra baigtinė. Besikeičiant sąlygoms, toliau išlieka pozityvių genetinių mutacijų tikimybė, kurios pakeis smegenų struktūrą, psichologinę individo sąrangą ir savo ruožtu galvos formą ir galbūt net kūno sudėjimą.